Vida Juškaitė ir Claudia Scaccianoce „Dialogai”
XX amžiaus pabaigoje dialogas tampa pagrindine bendravimo priemone. Lietuvių kalbos žodynas pateikia žodžio ,,Dialogas” prasmę – dviejų ar daugiau veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje; santykių palaikymas, abipusio supratimo ieškojimas. Dviejų mylimųjų pokalbis, mokytojo ir studentų ,,Talk”, pašnekesys prie vyno taurės, politiniai debatai, televizijos ar radijo diskusijos, filosofiniai ginčai ir t.t.
Peržvelgus Vakarų filosofijos tradiciją, dialogo tema iškyla nuo Sokrato ir Platono laikų, kaip vienintelė tiesos paieškos priemonė. Diskusija, pokalbis, dialogas išdėstant argumentus visada buvo suprantamas, kaip neatsiejama filosofinio mąstymo dalis, tai pokalbis su nusiteikimu dalintis, gilintis, įsiklausyti, atsiverti naujoms idėjoms, pasiekiant prasmės bendrumą.
Ne mažiau svarbus gyvenime vidinis dialogas, kurį dienos rutinoje minčių sraute ,,ridename”, kartais kaip Sizifo akmenį, o kartais pokalbis su savimi atveria gilius vidinius kūrybingumo klodus. Ir dar vienas nebylus dialogas,- vizualinis, tai užmegztas kontaktas su meno kūriniu, kai net įžodinti nereikia, vizualinis dialogas aplenkia kalbos barjerus. Vaizdinys kalba per spalvas, linijas ir formas – iškelia emocijas, nepratardamas nei žodžio.
Jeigu pokalbio metu atrodo, kad kitas tavęs visiškai neklauso, būk kantrus – gali būti, kad tuo momentu jam į ausį įkrito gabalėlis kailio.