Pagal Federico García Lorcą „Jerma“, rež. Artūras Areima

„Jerma“ – spektaklis apie santykius, kurie atšąla, apie meilę, kuri nebėra saugi, motinystę, drąsą pripažinti tai, kas dažnai nutylima.

Režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje pagal Federico García Lorcos pjesę „Jerma“ (isp. „Yerma“) gilinamasi į reprodukcijos temą. Spektaklio ašis – įtampa tarp visuomenės lūkesčių, spaudimo susilaukti palikuonių ir individo laisvės kurti savo gyvenimą. Spektaklyje ryškėja skirtingi motinystės veidai, prieštaros – bejėgiškumas negalint susilaukti vaikų ir nuovargis, grėsmė prarasti save jų susilaukus.

Ispanų poeto, dramaturgo F. G. Lorcos 1934-aisiais parašytą pjesę „Jerma“ režisierius A. Areima adaptavo – žodyną, moralines dilemas ir temas perkėlė į šiuolaikinį kontekstą.

Pjesėje pasakojama apie jauną moterį, kurią kankina socialinė stigma – bevaikė santuoka. Jerma yra apsėsta minties turėti vaiką, kad atitiktų, jos manymu, tinkamą visuomenės standartą. Kalbama apie kūną, kuris ima diktuoti labiau nei protas, apie meilę, kuri neįsitenka poros rėmuose, apie motinystę kaip geismą, kaip Dievą, kaip ligą, kaip protestą. „Jerma“ byloja apie troškimą jausti prasmę tada, kai visi kiti gyvenimą įprasminantys mechanizmai jau nebeveikia.

Vilniaus senojo teatro ir Artūro Areimos teatro koprodukcija