Rimtauto Vincento Gibavičiaus (1935–1993) grafystės

Ši paroda sumanyta minint dailininko Rimtauto Vincento Gibavičiaus 90-metį.

Siūlome susipažinti su Grafo (taip ji vadino bičiuliai) grafystėmis – kūrybos sritimis: estampais, teatro scenovaizdžiais, monumentaliąja daile, plakatais, knygomis, ekslibrisais, projektų eskizais ir kt. Gibavičius buvo vienas ryškiausių XX a. 7–9 dešimtmečių dailininkų, raiškiai prisidėjęs prie Lietuvos dailės modernėjimo. Platus jo kūrybos spektras išsišakojo įvairiomis kryptimis: jis kūrė grafikos estampus, ekslibrisus, herbus, plakatus, iliustravo poeziją, maketavo knygas ir dailės katalogus, dirbo teatre, kūrė scenografiją ir kostiumus. Labiausiai išgarsėjo sienų tapyba – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto holuose jis sukūrė sgrafitus „Devynios mūzos“ (1969) ir „Istoriniai portretai“ (pastaruosiuose įamžino 14 garsių Lietuvos istorinių asmenybių) (1990). Gibavičius buvo ne tik tuometinio Dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) absolventas, bet ir Grafikos katedros profesorius: plačių pažiūrų, eruditas, estetas, komunikabilus, mėgtas draugų ir studentų, nors buvo itin reiklus sau ir kitiems. Didžiausio rezonanso dailėje sulaukė jo grafikos kūrinių ciklas „Vilnius“ – tai skirtingi perspektyviniai žvilgsniai į miestą. Daugelyje dailės sričių jis paliko ryškų pėdsaką, jo kūryba iki šiol nėra praradusi aktualumo, joje įžvelgiama daugelio sovietmečiu draustų dailės krypčių atspindžių – oparto, poparto, abstrakčiosios dailės, minimalizmo ir kt. Jis buvo iš tų dailininkų, kurie plačiai keliavo ne tik po buvusią Sovietų Sąjungą, bet ir už Geležinės uždangos. Jis gerai žinojo Vakarų Europos dailės tendencijas ir sugebėjo „oficialiai“ jas perteikti savo kūryboje. Dailininko atminimas gyvas iki šiol, daugelis vyresnės kartos vilniečių jį pažinojo asmeniškai arba buvo apie jį girdėję, matę, žinoję.