Indrė Liškauskaitė | Žaislų tvarka

Roland’as Barthes’as plastiką apibrėžia kaip „begalinę transformacijos idėją“, beformę modernaus mito substanciją, amžinai svyruojančią tarp formų. Plastiškume gimsta žaislas: ideologijos ir žaidimo miniatiūrinis modelis.

„Kartą pastebėjau, kaip nakties metu į miegamąjį įsėlino ryškiai žalias krokodilas. Tapau apsėsta žaislų tvarkos – ieškojau paslėptų reikšmių…“

Parodoje „tvarka“ nėra nei didaktiška, nei akivaizdi. Akademijos Galerijos erdvės tampa vieta, kur nežmogiškieji kompanionai – šunys Delta ir Delfina – palieka savo žymes, parenka koloritą ir inicijuoja gestikuliacijas. Menininkė nediktuoja jų veiksmų, o juos atliepia.

Indrė Liškauskaitė mokosi neprimesti kompozicijos, o ją sekti, atvaizduojant abstrakčias žymėjimo sistemas, panašias į žvaigždynus. Tai – judesio diagramos, nubraižytos per žaislus, erdvėje tapusiais vektoriais ir paliekančius matomus bendrakūros pėdsakus.

„..dirbtinis žolynas sugeria lašus dažų“.

Gyvenamoji erdvė, studija, žaidimų aikštelė – trys pavadinimai vienam reiškiniui, kuriame daiktai nebėra pasyvūs. Žaislai maišosi su teptukais, aliejinės pastelės prilimpa prie pudelio garbanėlių, nuograužos prilaiko šusnis lapų. Daiktai neteikia funkcijos, o siūlo kryptį.

Medžiagos kintamumas, kurį Barthes’as priskiria plastikui, čia tampa ne tik pačios medžiagos savybe, bet ir rėžimu. Plastiškumas išreiškiamas gestuose ir bendradarbiavime – tarp žmogaus ir šuns, objekto ir mito, žaislų ir tvarkos. Rūpesčio formos atliepiamos švelnioje architektūroje – pudelio garbanos, kraštinės ir tekstūros. Žaidimo išklotinė įsirašo į kontūrus, piešinys įgauna kūniškumo, ryškus koloritas tampa plokštuma. Linija pereina į tūrį, faktūrinę formą.

Kintanti žaislų tvarka atveria susipynusias formas, kuriose mokomės veikti ne tik kaip autoriai, bet ir dalyviai.

Indrė Liškauskaitė – tarpdisciplininė menininkė bei tyrėja, kartu su savo nežmogiškaisiais kompanionais – pudeliu Delta ir borderkoliu Delfina, nagrinėjanti žmogaus ir šuns santykį šiuolaikybėje bei tarprūšinės žaidimo praktikas. Ji yra baigusi tapybos ir tekstilės studijas, šiuo metu studijuoja meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Įkvėpta Donna Haraway knygos „When Species Meet“, Liškauskaitė įsitraukė šunų vikrumo (angl. agility) sportą, tai tapo dar viena jos bendrakūros su šunimi(s) terpe. Savo kūryboje menininkė naudoja piešimo, žemėlapiavimo, rašymo, tekstilės, garso, video praktikas, o jos kuriamose instaliacijose taip pat atsiranda įvairūs objektai – šunų žaislai, pavadėliai, pagaliukai, sugraužti eskizai ir kiti radiniai. Liškauskaitė ironiškai žvelgia į žmogų ir žmogiškajį elgesį, tyrinėdama socialines, kultūrines ir filosofines įtakas, formuojančias tarprūšinius santykius ir susitikimus.