Elenos Kanarskaitės instaliacija „Rypãvimai“

Gegužės 7 d., trečiadienį, 19 val. Pamėnkalnio galerijoje pristatoma Elenos Kanarskaitės kūrybos paroda-instaliacija „Rypãvimai“.

Rypãvimas (laidotuvių rauda) – tai atsisveikinimo ritualas, leidžiantis gedinčiajam sublimuoti savo liūdesį į „raudą“. Kūrinys panardina į transo būseną, kurioje sielvartas tampa ne vien vidiniu išgyvenimu, bet erdvinės struktūros dalimi, konstruojančia nostalgijos momentą. Buvimas prisiminime padeda ieškoti naujo tikėjimo, praeities paleidimo ir savęs atradimo.

Postmodernus žmogus, vis labiau tolstantis nuo savo prigimties, klaidžioja simuliuotoje tikrovėje, kur vis sunkiau atpažinti, kas tikra, o kas – ne. Kai tikrovėje nebelieka to, kas buvo, nostalgija įgyja tikrąją prasmę. Ji liudija trūkumą, ilgesį to, kas galbūt niekada neegzistavo. „Rypãvimai“ kviečia sustoti šioje tarpinėje būsenoje – tarp dabarties, praeities ir ateities, kur laikas virsta refleksija.

Instaliacija sukomponuota galerijos centre. Jos forma perteikia cikliškumą, pasikartojimą, grįžimą. Garsas, judantis ratu, sluoksniuojasi tarsi apeiginė choreografija, apgaubianti erdvę ir kūną. Ši forma tampa ne tik architektūrine, bet ir vidine – tylus buvimas centre leidžia išgirsti tai, kas paprastai nutylima.

Stalas – ne vientisas objektas, bet erdvėje išskaidyta struktūra atkartojanti audinių rašto motyvus, tampa ritualiniu įžeminimo tašku. Paviršių dengia rankų darbo audiniai – menininkės šeimos paveldo fragmentai, pernešantys asmeninę ir kolektyvinę atmintį į instaliacijos visumą. Ši medžiaginė atmintis kalba apie tai, kaip tradicijos išlieka net tada, kai jų forma keičiasi.

Garsinė instaliacijos dalis sukurta bendradarbiaujant su garso menininke Vilte Gustyte. Iš anksto įrašyti ir dirbtinio intelekto įgarsinti balsai atkartoja žmogaus kalbos ritmiką – juose girdimos pauzės, atokvėpiai, mikrotylos. Balsai skamba artimai, pažįstamai, tarsi išgyvenantys, tačiau kartu – keistai nutolę. Ši akustika įneša dviprasmiškumo: tarp mechaninio ir emocinio, tarp atkartoto ir išjausto.

Buvimas instaliacijoje tampa patirtimi, kurioje balso tikrumas netenka aiškių ribų. Kūniško ir bekūnio, gyvo ir simuliuoto sandūra formuoja subtilią įtampą – tai vidinis atgarsis, susiliečiantis su bendra instaliacijos atmosfera. Geltona šviesa naikina kontūrus, veidrodiniai paviršiai fragmentuoja erdvę, o plazdantys audiniai sukuria sapnišką peizažą – ne naratyvą, bet būseną. Tyla čia įgauna formą, balsas – atstumą, kuris vis tiek paliečia. Per tekstilę, šviesą, garsą ir jų tarpusavio sąveiką formuojamas laikinumo audinys, jungiantis praeitį, dabartį ir ateitį – ne per pasakojimą, bet per išbuvimą. Šioje instaliacijoje buvimas „čia“ tampa tylia praktika – būdu išgirsti tai, kas lieka ore.

Garsas: Viltė Gustytė.
Šviesos dailininkas: Adomas Kaikaris.
Instaliavimas: Kazimieras Sližys.
Parodos rengėjas: Pamėnkalnio galerija.
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjunga.
Partneris: UAB „Heliopolis“.