Romantizmai
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vilniaus paveikslų galerijoje (VPG) liepos 1 d. pradeda veikti paroda „Romantizmai“, kviečianti žiūrovą pažinti XIX a. per visą Europą nuvilnijusios kultūrinės epochos – romantizmo – įtaką ir raišką Lietuvoje. Kaip kitur, taip ir čia romantizmas atvėrė erdvę jausmams, svajoms, individualumui ir gręžimuisi į praeitį. Vis dėlto Lietuvoje, priešingai nei likusioje Europoje, ši kryptis užsibuvo – priešindamiesi carinei priespaudai dalis menininkų, literatų laikėsi romantizmo idealų iki pat XX a. pradžios.
Parodos kuratorės Aistė Bimbirytė, Gabija Kasparavičiutė-Kaminskienė, Dalia Tarandaitė ir Joana Vitkutė romantizmą siekia atskleisti kaip nevienalytį kultūrinį ir politinį reiškinį, peržengusį žanrų ir disciplinų ribas. Aštuoniose „Romantizmų“ dalyse žiūrovai stebės ir atras, kaip menas tapo prieglobsčiu, pasipriešinimo priemone ir tautos balsu.
Paroda pradedama romantizmo pradžia Lietuvoje ir Adomo Mickevičiaus figūra. Čia atskleidžiama simbolinė A. Mickevičiaus asmenybės įtaka to meto aplinkai ir vėlesnei kūrybinei, politinei vaizduotei. Anot kuratorių, be jo nei Lietuvos, nei Lenkijos, juolab Vilniaus, romantizmo genezė tiesiog neįsivaizduojama.
Tolimesnėse „Romantizmų“ dalyse pristatomas lietuviškos savimonės formavimasis – menininkų kūrinius persmelkę istorijos, folkloro, papročių, kalbos tyrinėjimai, protėvių legendas bylojantis arba sielos nerimą atliepiantis lietuviškas kraštovaizdis, epochai itin būdingo portreto žanro pokyčiai. Dailininkai taip pat kreipė žvilgsnius į Artimųjų ir Tolimųjų Rytų gyventojus, ši tendencija buvo tiesiogiai susijusi su kolonijine Europos ekspansija. Visą romantizmo laikotarpį pagrindinė tema išliko kova už tautos laisvę – įkvėpimo ir moralinės stiprybės mūsų regiono romantikai sėmėsi iš viduramžių ir Abiejų Tautų Respublikos istorinių pergalių.
Parodoje lankytojai taip pat ras ir kasdienio XIX a. bajoro gyvenimo miniatiūrą, leidžiančią pažvelgti į užmiesčio dvarelių interjerą, asmeninių bibliotekų lentynas, sužinoti apie pamėgtus jų gyventojų pasilinksminimo būdus, pavyzdžiui, šokius Vilniaus karnavaluose. Kuratorės papildo, kad kartu tai duoklė moterims, kurioms buvo patikėta pati sunkiausia užduotis – sergėti namų židinį ir užauginti dorą žmogų.
Iš daugybės skolintojų atrinktais kūriniais siekiama atskleisti Lietuvoje vykusių procesų sąsajas ir skirtis su tarptautinėmis estetinėmis ir socialinėmis aktualijomis. Lankytojai turės galimybę įsitikinti, kad mūsų šalies atveju romantizmo epocha anaiptol ne visada buvo „romantiška“, bet, nepaisant to – o gal būtent dėl to, – reikšmingai prisidėjo prie visuomeninių pokyčių ir lietuviškos savasties. „Norime parodyti, kad romantizmas nėra uždarytas muziejuje – jis toliau veikia mūsų kultūroje, mene ir mąstyme“, – apibendrina viena parodos kuratorių, dailėtyrininkė J. Vitkutė.
