„Praeitis ir sužadinimas“ – tai pianistinis pasakojimas apie muzikinės atminties gyvybingumą ir jos gebėjimą kisti. Praeitis čia nėra statiška nuoroda į prarastą laiką: ji atgyja per skirtingų epochų stilistinius ženklus, įgauna naujų prasmių ir tampa kūrybinio sužadinimo šaltiniu. Nuo Čiurlionio ir Fauré romantinio jautrumo iki Raveliui būdingo retrospektyvaus žvilgsnio, Widmanno žaismingos istorinės distancijos ir Schumanno kaleidoskopiškos vaizduotės programa atskleidžia, kaip fortepijono muzikoje susipina atmintis, transformacija ir vaizduotė.