Paroda „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“

„Rave Nation“ – tai paroda ne visai apie vakarėlius. Arba – ne vien apie vakarėlius.

Tai archyvas, lūžio lauko žemėlapis, kuriame reivas atpažįstamas kaip kultūros forma, kaip pasipriešinimo, pabėgimo ir (per)formavimo mašina, kuri parodoje rodoma tik smulkiose atplaišose, likusiose po intensyvaus vakarėlio „mūšio“: skrajutėse, fotografijose ir archyviniuose videoįrašuose.

Vakaruose reivo kultūra gimė kaip nelegali, kolektyvinės ekstazės ir postindustrinio gedėjimo ar nepasitenkinimo gyvenimu infrastruktūra, o Lietuvoje tarp 1992–2004 m. ji mutavo į kažką kitą – į reivą, turintį vietinės istorijos ir politinės įtampos atspaudą ir visiškai naujai patiriamos atkovotos laisvės skonį. Iš anglų kalbos kilęs žodis „reivas“ (angl. rave) reiškia ekstazišką išraišką ir intensyvų vakarėlį, o žodžio šaknys siekia viduramžių anglų kalbą, kur jis reiškė pakylėtą būseną. XX a. pabaigoje Vakarų šalyse šiuo terminu imti vadinti nelegalūs elektroninės muzikos renginiai, kurie tapo kolektyvinės euforijos ir alternatyvaus laiko, erdvės ir garso potyrio per nenutrūkstamą šokį simboliu. Reivo semiotinė reikšmė susijusi su transcendencijos, bendruomeniškumo bei pasipriešinimo socialinėms normoms idėjomis.

Parodos pavadinimas referuoja ne tik į vokiečių prodiuserio DJ Hooligan track’ą „Rave Nation“ (liet. „Reivo tauta“). Čia tai – troškimas būti tauta naujai gimusioje valstybėje ir ja džiaugtis, bet kartu noras tapti globalaus pasaulio dalimi, t. y. bendruomene be sienų. Reivas Lietuvoje pasirodo iškart po Nepriklausomybės paskelbimo ir veikia tarsi jos kultūrinė pasąmonė – ne verslo plano, o garso, malonumų ir eksperimentavimo projektas. Jaunajai kartai tai buvo naujo tipo laisvė – ne konstitucinė, bet vibruojanti, ritminė, bendrai išjaučiama, kurianti savo erdves, savo potyrius, savo madą, savo „pasidaryk pats“ taisykles.

Klausimas, kuo Lietuvos reivas skyrėsi nuo vakarietiškojo, atveria platesnį suvokimą: reivas – ne tik muzika ar stilius, tai ir pramogų bei identiteto kūrimo(si) technologija laike. Vakarų reivas buvo nelegalus, hedonistiškas, o Lietuvoje reivas buvo labiau legalus nei nelegalus, bet kartu – radikaliai alternatyvus, euforiškas. Vykstantis tarsi ir legaliai, bet kartu ir ne – visuomenės pogrindyje. Be to, dar gyvoje sovietinėje atmintyje bet kokia vakarietiška kultūra turėjo pogrindžio aurą. Todėl pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje reivas Lietuvoje buvo ir šventė, ir eksperimentas, ir tam tikra naujos subjektyvumo formos laboratorija. Jos dalyviai kovojo už laisvę būti kitokiems, klausyti kitokią muziką, stebinti, šokiruoti – ir dažnai rizikuoti savo saugumu norint priklausyti reivo bendruomenei.

Lietuvoje reivus primenantys vakarėliai galėjo vykti miške, bunkeriuose, kultūros namų salėse ar naujai sudizainintuose klubuose. Jie telkė skirtingų elektroninės muzikos stilių „gentis“, kurios ne visada draugavo, bet visos siuntė signalą į tą pačią elektroninės muzikos ir šokių erdvę. Ši paroda pirmąkart sujungia skirtingas „reivo tautos“ frakcijas, arba gentis – nuo happy hardcore iki house, nuo Vilniaus iki Marijampolės, nuo popsiškesnių diskotekų iki vakarėlių bombų slėptuvėse.

Paroda susideda iš kelių sluoksnių. Branduolys – Lietuvos reivo istorija nuo 1992 iki 2004 m., kai reivas iš posovietinio reiškinio tampa vakarietišku modeliu. Vienose salėse rodomi artefaktai, kurie leidžia užfiksuoti procesus: skrajutės, fotografijos ir kiti dokumentai ir objektai apie didžėjų judėjimą, klubinę kultūrą, šokio ir psichoaktyviųjų medžiagų sandūras, keliaujant per miestus: Klaipėda, Kaunas, Vilnius, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai. Istorinę medžiagą papildo šiuolaikinio meno kūriniai: tiek sukurti specialiai šiai parodai, tiek atskleidžiantys reivą kaip vaizduotės, kūno, garso ir bendrumo pažinimo lauką.

Laisvą lauką.

Laikas: Kasdien 12.00–20.00 val.
Bilietus galite įsigyti čia.