Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose. Natalijos Janekinos tapybos paroda

Gimė 1982 m. Kaliningrade (Karaliaučiuje).

2003 m. baigė Marko Maliutino aukštesniają meno mokyklą, tapybos skyrių Ivanovo mieste.

Parodose dalyvauja nuo 2001 m.

Rusijos dailininkų sąjungos narė nuo 2005 m.

Nuo 2008 m. gyvena ir dirba Lietuvoje.

... Apie tapybos skonį...

{...} Taip, negali nejusti, kad autorei labai artima impresionistinė mokykla, secesija. Prancūzų tapyba. Prancūzų ir rusų. Ir gerai, nes juk turi būti vartai, pro kuriuos įeiname į meno pasaulį. Toliau – esi vienas, kaip ir gyvenime. Ir arba randi savo kelią, arba ilgai blaškaisi atidavinėdamas adepto duoklę miražui... Natalija mokėsi prancūzų kalbos, mylimiausius autorius atrado pasaulinėse galerijose. Bet kad galėtų tai patirti, turėjo pasiekti nepriklausomybę, išsikovoti teisę dalyvauti parodose, pleneruose. Dailininkė neforsuoja, bet labai kryptingai mėgina nulukštenti priklausomybes, ir jai tai puikiai sekasi!

N. Janekina, labiausiai pamėgusi portretą, natiurmortą ir peizažą, jau surengė ne vieną parodą, pristatė žiūrovui šiuos žanrus Kaliningrade, Kaune, Druskininkuose, Vilniuje. {...} čia visų pirma skamba – tapyba, tapyba, tapyba. Kokia? Dekoratyvi. Estetiška. Be mūsų tautinei mokyklai dažnai būdingo kančios leitmotyvo. Peizažai ir natiurmortai turi savitą skonį ir kvapą. Žiūrėdama, kokiomis spalvomis menininkė tapo ir kaip jas derina, nuoširdžiai žaviuosi. Užtektų kalbėti vien apie tai. Koloristika – stiprioji N. Janekinos pusė. Oranžinės, turkio, violetinės, rusvos, mėlynos deriniai, netikėti jų santykiai mano akims yra naujai atrasta atodanga, nebūdinga mūsų tapybai. Bet nuo šiol bus ir mūsų. Subtilumas, kruopštumas, atsidavimas – tai tiesiog spinduliuoja iš paveikslų. Originalios, neįmantrios kompozicijos išryškina asmeninį dailininkės santykį su daiktais, aplinka. Joms būdinga ištįsusi objektų dissimetrija, plokštumos pirmaplaniškumas, akcento sutelkimas į nedidelę detalę, kuri ryškiai išsiskiria spalviniu deriniu.

N. Janekinos tapyba – daugiasluoksnė. Jai patinka tirštas, faktūrą išryškinantis potėpis, suteikiantis paveikslui gyvybingumo, praturtinantis paviršių. Tokia dailininkės raiška turbūt geriausiai perduoda jos pastangas pabrėžti objektų kontūrus, išgauti mirgėjimo, švytėjimo efektą, kuris paveikslą priverčia vibruoti. To niekada nepamatysime parodas apžiūrinėdami nuotraukose.

{...} Kaip jau minėjau, spalvų dermėmis ir objektų santykiais Natalijai pavyksta sukurti nuotaikas, būsenas, kuriomis ji gyveno stebėdama tikrovę. Paveikslų pavadinimai ir tai, kas juose fiksuojama, rodo dailininkės polinkį atidžiai stebėti aplinką, į ją įsigyventi, užčiuopti ne tik realiuosius pavidalus (N. Janekinos tapyba ganėtinai realistiška), bet ir tai, kas vadintina efemerija. Vietos dvasią. Alsavimą. Daiktų tarpusavio pašnekesį. To, kuriam priklauso tie daiktai, gyvenimo klausą. Autorės polinkis realybę kiek poetizuoti (nostalgiškai švelni lyrika), pagrįsti individualiu estetizmo įspūdžiu, parinkti taikomajai dailei būdingas spalvas (manyčiau, juvelyrikai, naudojančiai brangiuosius akmenis), išdidinti plokštumą, išskirti objektus pasitelkiant dissimetrijos efektą visiškai atliepia jos norui susikurti savo pasaulį, greitai atpažįstamą kaip ženklą.

Erika Drungytė